Re:turn

Operos solistai savo kūną kaip instrumentą naudoja jau šimtmečius. Instrumentalistų pasaulyje tai – vis dar retenybė. Dominyka Šeibok yra išimtis.

Ši išskirtinai įvairialypė menininkė, fleitininkė ir projektų autorė jau ne kartą prikaustė Muzikos magijos klubo publikos dėmesį tiek giliais klasikinės muzikos koncertais, tiek netikėtais performansais. Šįkart ji sugrįžta su unikaliu projektu „Įkūnyta muzika“, kuriame laužys standartus ir sieks įrodyti, kad instrumentas yra tik dalis to, ką scenoje gali išreikšti atlikėjas.

Išgirsime teatralizuotą Schuberto „Ständchen“ interpretaciją, kurioje Dominyka sujungs jėgas su pianiste Simona Zajančauskaite ir perkusininku Džiugu Daugirda. Vėliau Debussy kūrinį „Syrinx“ atlikėja atliks visiškai be paties instrumento – jis atgims vien tik per veido mimikas, balsą ir rankų "kalbą". Vakarą vainikuos teatralinė laisvoji improvizacija – unikalus, ilgai brandintas pačios Dominykos stilius, kurį norisi vadinti visiškai atskiru meno žanru.

Apie šį Dominykos pasirodymą rašo portalas "Delfi":

Ar klasikinę muziką galima ne tik išgirsti, bet ir pamatyti? Fleitininkė Dominyka Šeibok įsitikinusi, kad taip. Po studijų ir kūrybinės patirties Jungtinėse Amerikos Valstijose į Lietuvą grįžusi atlikėja pristato unikalų projektą „Įkūnyta muzika“, kuriame klasikiniai kūriniai susilieja su kūno judesiu, teatru, vaizdu ir performansu. Tokios formos klasikinės muzikos interpretacijų Lietuvoje iki šiol beveik nebuvo.

„Visada ieškau kūrinių, kurie mane emociškai paveiktų labai giliai – tik tokius ir atlieku. Klausantis jų vėl ir vėl, pradeda gimti idėjos, kurios dažniausiai peržengia vien muzikos ribas. Tačiau fleita visada lieka pirmoje vietoje“, – pranešime žiniasklaidai prisipažįsta D. Šeibok.

Nuo taisyklių – prie visiškos laisvės

Prieš dvejus metus iš Kalifornijos į Lietuvą sugrįžusi fleitininkė parsivežė ne tik tarptautinės patirties, bet ir klausimą, kuris klasikinės muzikos pasaulyje vis dar skamba neįprastai – kaip žiūrovui perteikti viską, kas slypi už kiekvieno garso? Atsakymo ji ieškojo penkerius metus.

„Fleitos dėstytojai mane nuolat stabdydavo – klasikinėje muzikoje viskas turi būti tiksliai sureguliuota: kvėpavimas, laikysena, rankų padėtis. O man judėjimas visada buvo natūrali išraiškos forma“, – pasakoja atlikėja.

Vėliau ji pradėjo sąmoningai dirbti ne tik su kūnu, bet ir su veido išraiškomis. Anot Dominykos, veidas neturi būti tik grojimo pasekmė – jis gali tapti pačia istorija: „Norėjau, kad grotų ne tik mano fleita. Norėjau, kad grotų visas kūnas ir visa siela.“