LKO 66-ojo koncertų sezono atidarymas. Audra ir veržimasis

Atlikėjai: Lietuvos kamerinis orkestras Meno vadovas, solistas ir dirigentas SERGEJ KRYLOV (smuikas)

Programa: ANTONIO VIVALDI – Koncertas smuikui ir orkestrui, op. 8, Nr. 5, RV 253, „La Tempesta di Mare“ („Audra jūroje“) NICCOLÒ PAGANINI – Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 3 E-dur, MS 50 (Tomo Petrikio aranžuotė styginių orkestrui) WOLFGANG AMADEUS MOZART – Simfonija Nr. 40 g-moll, KV 550

„Klasikinei simfonijai suteiktas gana intymus skambesys, orkestro nariai kartu grožėjosi šiuo šedevru ir natūraliai jį perteikė. Ilgametis meno vadovo darbas su iškiliu kolektyvu davė savo vaisių, ir atrodė, kad bendra vieninga interpretacija, muzikavimo lengvumas pasiekiamas net ne dirigento mostu, o mintimi – taip jautriai muzikantai atsiliepė į vedimą. Tokio lygmens vadovavimas rodo atrasto kūrybinio stiliaus tikslumą ir gyvastingumą, nors po koncerto kalbintas Sergejus Krylovas orkestro evoliuciją įvardijo kaip gradus ad parnasum, tai yra kopimą laiptais į dangiškas viršūnes, o tie laipteliai, žinia, muzikoje niekada nesibaigia...“ – taip Daiva Tamošaitytė rašo apie Lietuvos kamerinį orkestrą ir jo meno vadovą, smuikininką ir dirigentą S. Krylovą. Savo 66-ąjį sezoną šie menininkai pradeda koncertu, kuriame skambės trijų stilių – baroko, klasicizmo ir romantizmo – muzika.

Šį vakarą girdime du koncertus smuikui. XVII–XVIII a. italų baroko muziką reprezentuoja Antonio Vivaldi, kaip atlikėjas ir kompozitorius daug naujovių pritaikęs kurdamas savitą smuikavimo stilių, jį originaliai įprasmina šviesus, ryškus, teatrališkumo kupinas Koncertas smuikui ir orkestrui, RV 253, „La Tempesta di Mare“ („Audra jūroje“), pirmąkart publikuotas 1725 metais.

Italų virtuozas Niccolò Paganini muzikos istorijoje pirmiausia figūruoja kaip įspūdingiausias gastroles po Europą rengusi smuiko žvaigždė. Paganini talentas, regis, gerokai pranoko žmogaus išgales, jis buvo ne tik virtuozas, bet ir naujo, romantinio, atlikimo stiliaus pradininkas ir kompozitorius. Penki novatoriški jo smuiko koncertai labai paveikė instrumentinio koncerto raidą. Tobulai išmanęs instrumento galimybes, Paganini neregėtai drąsiai naudojo visus grojimo smuiku technikos būdus. 1826 m. sukurtas Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 3 E-dur – didelės apimties, itin virtuoziškas kūrinys – po N. Paganini mirties 1840-aisiais nebuvo atliekamas daugiau kaip šimtmetį, kol buvo iš naujo atrastas XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Antroje koncerto dalyje skambančios 1788 m. Wolfgango Amadeus Mozarto sukurtos, populiariosios Simfonijos Nr. 40 g-moll muzikinių vaizdų vienovė jaudina subtiliausiomis emocijomis ir ne veltui lyginama su J. W. Goethe’s romanu „Jaunojo Verterio kančios“ (1774). Abu kūriniai perteikia padidėjusį emocinį jautrumą, būdingą to meto asmenybei, pasinėrusiai į „Audros ir veržimosi“ judėjimą.