VILNIUS·KAUNAS
LT·EN
Scena
Scena
  • Atrask
  • Filmai
  • Teatras
  • Renginiai
Miestas
VILNIUS·KAUNAS
Kalba
LT·EN
  • Atrask
  • Filmai
  • Teatras
  • Renginiai
Scena

Kinas, teatras, koncertai ir vakarai mieste — viskas vienoje gyvoje programoje, atnaujinamoje kasdien.

Naršyti

  • Kas vyksta
  • Atrask
  • Filmai
  • Teatras
  • Renginiai
  • Vietos

© 2026 Scena · Kur miestas atgyja

  • Ieškokite renginių, vietų, datų ar ką veikti toliau.
↑↓naršyti↵atidarytiescuždaryti
  • Atrask
  • Filmai
  • Teatras
  • Renginiai
Kazys Binkis ATŽALYNAS, rež. Jonas VAITKUS
Teatras

Kazys Binkis ATŽALYNAS, rež. Jonas VAITKUS

ANT, 29 RGS · 18:30
Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė · Gedimino pr. 4
Bilietai ↓
Informacija
Organizatorius
Lietuvos nacionalinis dramos teatras

Apie renginį

Režisierius - Jonas Vaitkus

Scenografė – Lauryna Liepaitė

Kostiumų dailininkė– Dovilė Gudačiauskaitė

Kompozitorius– Algirdas Martinaitis

Šviesos dailininkas — Vilius VILUTIS

Režisieriaus asistentė — Regina GARUOLYTĖ

Vaidina:

Keraitis — Gediminas SEDEREVIČIUS

Keraitienė — Viktorija KUODYTĖ

Jasius Šiaučiukas — Tomas ŠEČKUS

Tijūnas, klasės auklėtojas — Povilas BUDRYS

Žiogas — Eimutis BRAZIULIS

Petras Keraitis, našlaitis — Mantas BARVIČIUS

Žiogienė — Diana ANEVIČIŪTĖ

Žiogienė; Geografė — Rasa RAPALYTĖ

Direktorius — Šarūnas Rapolas MELIEŠIUS

Psichologas — Algirdas DAINAVIČIUS

Istorikas — Arūnas SAKALAUSKAS, Džiugas SIAURUSAITIS

Fizikas; Inspektorius — Ramutis RIMEIKIS

Inspektorius — Vytautas ANUŽIS

Gamtininkė — Dalia MICHELEVIČIŪTĖ

Gimnastikos mokytoja — Neringa BULOTAITĖ

Geografė — Jolanta DAPKŪNAITĖ

Fizikė — Regina GARUOLYTĖ

Juzė — Arūnas VOZBUTAS

Motiejus — Šarūnas PUIDOKAS

Pliuškienė — Adrija ČEPAITĖ

Keraičių tarnaitė — Iveta RAULYNAITYTĖ

Gimnazistai — Radvilė BUDRYTĖ, Kristupas BUDRYS, Ieva GRIBAUSKAITĖ, Vilius KALASŪNAS, Kyrylo KREMENCHUK, Ieva LABANAUSKAITĖ, Klaudijus MATIJOŠAITIS, Šarūnas Rapolas MELIEŠIUS, Augustė POCIŪTĖ, Iveta RAULINAITYTĖ, Laura Marija RINKEVIČIŪTĖ, Rokas SIAURUSAITIS, Justas VANAGAS, Sibilė Marija ZAVADSKYTĖ

Kazio Binkio 1938 metais parašyto „Atžalyno“ centre – be kaltės apkaltintas jaunuolis. Net ir niekinamas, jis neatsižada vertybių, nesiliauja tikėjęs gyvenimu ir kitais žmonėmis. Tai nuotaikinga, įtaigi drama, alsuojanti tarpukario Lietuvos optimizmu ir noru aukotis – vertybėmis, kurių taip trūksta šiandien.

Režisieriaus Jono Vaitkaus žodžiais, šis kūrinys gali tapti pavasariniu lietumi šiandienos teatre – nusigręžusiame nuo pamatinių vertybių, linkstančiame į destrukciją ir neigimą. Vaidinti spektaklyje režisierius pakvietė ne tik patyrusius aktorius, bet ir jo paties vadovaujamo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vaidybos kurso studentus. Tokios entuziazmu trykštančios kūrybinės komandos interpretuotas „Atžalynas“ – puiki galimybė iš naujo atrasti klasikinę Lietuvos dramaturgiją.

Kada ir kur

RGS
LAP
ANT · RGS
2918:30

Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Didžioji salė

Bilietai ↗
© OpenStreetMap, CARTO
VietaLietuvos nacionalinis dramos teatras, Mažoji salė

Gedimino pr. 4

Kas vyksta šioje vietoje →

„Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau.“ (Kazys Binkis)

Režisierius Jonas Vaitkus: Šiandien yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji iš mūsų taško žiūrint atrodo paprasta, pernelyg nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami šiame kūrinyje, yra kažkoks spindėjimas. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra „Atžalyne“. Bet šioje medžiagoje yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus. Šiame pastatyme siekiu dokumentalumo, iš aktorių – vidinio jausmo. Svarbu, kad jie turėtų aiškias nuostatas, pasaulėjautą, sugebėjimą rimtai įsigilinti į žmogų – ne sudėtingą, išlaužytą, išblaškytą, sutraiškytą, nesuprantantį savęs, gyvenantį instinktais tarp pinigų ir jausminių aistrų, bet žmogų, kuris turi viltį, perspektyvą, kuris tiki, kad žmogaus gyvenimas yra didžiausia vertybė. Tik tada, žvelgdamas į gyvenimą – nuo gimimo iki paskutinio atokvėpio – pradedi suvokti, kaip vėlai, kaip per vėlai žmonės visa tai supranta: bijo gyventi, jausti ir atsakyti už savo gyvenimą. Man skaitant švarų „eilėraštį“ – koks yra „Atžalynas“ – šie dalykai tampa reikalingi: ir mums, ir žmonėms, kurie dirba prie šio spektaklio.