Paroda „Šokimai, rodymai, nudavimai…“ Lietuvos baletui – 100“

Parodos pavadinimas – baletą apibūdinanti frazė iš Jurgio Šlapelio parengto „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlio“, išleisto 1907 metais. Per daugiau nei šimtmetį šis menas Lietuvoje tapo savas ir suprantamas.

Nors nenutrūkstama Lietuvos baleto istorija prasidėjo 1925 m. gruodžio 4 d., kai Valstybės teatre Kaune įvyko Léo Delibes‘o baleto „Kopelija“ premjera, baleto menas Lietuvoje žinomas nuo kur kas ankstesnių laikų. Tad paroda – kelionė po Lietuvos baleto istoriją, prasidedančią dar XVII a. operų pastatymuose Vilniaus žemutinėje pilyje, besitęsiančią XVIII a. dvarų ir mokykliniame teatre, XIX a. Vilniaus miesto teatro scenoje. Šio laikotarpio šokio meno formas pristato įvadinėje parodos salėje eksponuojami dokumentai, meno kūriniai ir jų kopijos.

Daug dėmesio parodoje skiriama pirmajam profesionaliam baleto spektakliui – „Kopelijai“, kurį pastatė choreografas Pavelas Petrovas, taip pat ir vėlesniems šio baleto pastatymams, sukurtiems Nikolajaus Zverevo, Vytauto Brazdylio, Kirillo Simonovo, atskleidžiant šio baleto meninių pavidalų kaitą ir raidą.

Šimtametę Lietuvos baleto istoriją parodoje visų pirma siekta atspindėti tais kūriniais, kurie buvo sukurti Lietuvoje ir vieni trumpiau, kiti ilgiau džiugino baleto meno mėgėjus Valstybės teatre Kaune, o baleto trupei persikėlus į Vilnių – Lietuvos valstybiniame akademiniame (dabar – Nacionaliniame) operos ir baleto teatre. Pastarasis veikė senajame teatro pastate Jono Basanavičiaus gatvėje ir nuo 1974-ųjų kuria dabartiniuose rūmuose Antano Vienuolio gatvėje. Pristatomi ir Kauno bei Klaipėdos valstybinių muzikinių teatrų baleto spektakliai bei jų kūrėjai.

Baleto solistų ir artistų kūrybinį gyvenimą mena jų kostiumai, vilkėti spektakliuose ir koncertuose, tarptautinių gastrolių afišos, artistus įamžinę meno kūriniai, kuriuos retai galima pamatyti parodinėse salėse – tarp jų ir didelio formato Genovaitės Sabaliauskaitės portretas, sukurtas Irenos Trečiokaitės-Žebenkienės, šmaikštūs Romualdo Džiugo šaržai, Vidos Insodienės grafikos darbai.

Tarp dažniausiai statytų lietuviškų baletų – Eduardo Balsio „Eglė žalčių karalienė“, kurio pastatymams scenoje ir ekrane skirta viena parodos salė. Joje galima susipažinti ne tik su nuotraukomis, afišomis, scenografijos ir kostiumų eskizais, bet ir spektaklių, sukurtų Vytauto Grivicko, Egidijaus Domeikos, Martyno Rimeikio, vaizdo įrašais.

Lietuvos baleto istorija neįsivaizduojama be šokio ugdymo tradicijos, kuri dar senesnė už patį baletą, Lietuvoje prasidėjusi jau 1921 metais, kai savo baleto studiją Kaune įsteigė Olga Dubeneckienė. Nuo 1952 m. baleto mokymas telkiasi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais šią veiklą plėtoja daug privačių mokyklų ir akademijų, dirbančių didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Su baleto mokymo Lietuvoje panorama bus galima susipažinti atskiroje parodos erdvėje, kurioje pristatomi ir nevalstybiniai baleto teatrai, taip pat besirūpinantys ugdomąja veikla.