Aistės Gurevičiūtės iliustracijų paroda „Seku Pasaką”

Dar gerokai prieš tai, kai pasaulis tapo skubantis ir triukšmingas, egzistavo kalba, kuria kalbėjo žvaigždės, miškai ir ramios širdys. Tai buvo stebuklų kalba – ta, kurią vaikai pažįsta instinktyviai, o daugelis suaugusiųjų visą gyvenimą stengiasi prisiminti.

„Seku Pasaką“ – tai kvietimas peržengti tas nematomas duris.

Šioje kolekcijoje Deivės pasirodo kaip intuicijos ir kūrybos sergėtojos, grybai tampa tiltais tarp pasaulių, portalai atsiveria į paslėptas karalystes, o sraigės ant nugaros nešioja ištisas visatas. Kiekviena linija ir raštas yra išausti kaip meditacija, žemėlapis ar galbūt prisiminimas iš kažkur už šio gyvenimo ribų.

Sraigė, ramiai slenkanti per laiką, primena mums, kad sielai nereikia skubėti. Grybai šnabžda apie virsmą ir nematomą magiją po paviršiumi. Deivė atspindi amžinąją kūrybinę jėgą, gyvenančią gamtoje ir mumyse pačiuose. O portalai užduoda paprastą klausimą: o jei yra daugiau nei tai, ką mato mūsų akys?

Šie piešiniai nėra skirti suprasti vien protu. Jie kviečia jus sulėtinti tempą, pasivaikščioti ir vėl prisijungti prie tos savo dalies, kuri vis dar tiki, kad visata alsuoja paslaptimis.

Galbūt pasakos niekada nebuvo tik istorijos.

Galbūt jos yra gilesnės realybės prisiminimai – vietos, kur viskas yra susiję, kur vaizduotė yra šventa, ir kur kiekviena siela nešioja savyje mažą kosmoso dalelę.